Nuotrauka: iš atvirų šaltinių
Buvimas šalia yra geriausia, ką galime duoti vaikui
Kai vaikas kelia pykčio priepuolius, slepiasi po stalu arba desperatiškai prašo dėmesio, tėvai dažnai klausia: „Kas jam negerai?” Tačiau atsakymas yra daug gilesnis – vaikui nieko blogo nėra, tiesiog jo smegenys dar tik bręsta.
Psichoterapeutas ir žurnalo „Psychology Today” bendradarbis Evanas Shopperis aiškina: kūdikio mąstymas – tai emocinis pasaulio žemėlapis, kuris valdo kiekvieną kūdikio žingsnį ir žodį. Suprasdami šį žemėlapį galime ne tik geriau auklėti vaikus, bet ir tapti tikrais sudėtingo savęs ir pasaulio pažinimo partneriais.
Emocinio ryšio poreikis: svarbiausia būti šalia
Vaikai gimsta su giliu poreikiu užmegzti ryšį su artimais suaugusiaisiais. Tai galima pavadinti „prisirišimo teorija”: stiprus, stabilus ryšys su tėvais ar globėjais yra sveikos psichikos raidos pagrindas.
Prieraišumas – tai gebėjimas matyti, kaip vaikas jaučiasi, ir atitinkamai reaguoti. Tai tarsi emocinis belaidis ryšys tarp suaugusiojo ir kūdikio: jei jis yra, vaikas klesti, jei ne, vaikas tampa neramus ir „pasiklydęs”.
Būtent dėl šio emocinio ryšio vaikai nori būti panašūs į savo tėvus: perima jų įpročius, kopijuoja jų intonacijas, kartoja jų judesius. Tai ne tik mėgdžiojimas – tai gilus psichologinis susitapatinimas.
Bejėgiškumo ir nepilnavertiškumo jausmas: kontrolė kaip gynybos priemonė
Pasaulis vaikui yra didžiulis ir dažnai bauginantis. Jis gyvena tarp milžinų, kurie sprendžia, kada valgyti, kada atsigulti, kaip elgtis. Tai sukuria bejėgiškumo ir pažeidžiamumo jausmą.
Dažnai, norėdami susidoroti su šia baime, vaikai stengiasi kontroliuoti viską aplink save – nuo šaukšto pasirinkimo iki apkabinimo. Tokia kontrolė – tai bandymas bent šiek tiek „paversti pasaulį savu”.
Štai kodėl vaikai gali manipuliuoti, kelti pykčio priepuolius ar tyčia laužyti daiktus – ne todėl, kad yra „blogi”, o todėl, kad siekia pajusti galią.
Juodai baltas mąstymas: arba gerai, arba blogai
Iki 5-7 metų amžiaus vaikai nemato pilkų atspalvių. Jų mąstymas yra radikalus: „tėvai yra geri” arba „tėvai yra blogi”, „aš esu geras” arba „aš esu blogas”.
Dėl to jų reakcijos tampa dramatiškos: jei atsisakote nupirkti batonėlį, esate „blogi tėvai”, ir tai nėra perdėta. Tiesiog jų smegenys dar neišmoko analizuoti emocijų ar jūsų veiksmų priežasčių.
Vaikas, kuriam įkando šuo, gali nuspręsti, kad „visi šunys yra pavojingi”. Nesulaukęs suaugusiųjų paaiškinimų, tai gali likti jam ilgus metus.
Tėvų idealizavimas: mama ir tėtis visada yra didvyriai
Vaikai turi matyti savo tėvus kaip stiprius, malonius ir patikimus. Tai sukuria stabilumo jausmą: kažkas „laiko vairą” šiame lėktuve, vadinamame „gyvenimu”.
Todėl kai šeimoje kas nors nepavyksta – vaikas dažnai jaučiasi kaltas. Čia atsiranda gilus kaltės jausmas, pavyzdžiui, kai tėvai išsiskiria: „Matyt, aš blogai elgiausi – štai kodėl mano tėvai nebėra kartu.
Egocentrizmas: aš esu visatos centras
Tai egocentrinis mąstymas: vaikai mano, kad įvykiai pasaulyje vyksta dėl jų pačių. Jei šiandien šviečia saulė, tai todėl, kad aš to norėjau. Jei auksinė žuvelė nugaišo, vadinasi, blogai ją maitinau.
Tokia pasaulėžiūra yra ankstyvojo pažinimo raidos dalis. Tik laikui bėgant vaikai išmoksta atskirti savo norus nuo tikrovės.
Gėda: „Aš blogas” – vietoj „Aš padariau kažką blogo”.
Kai tėvai bara ar kritikuoja vaiką, vaikas dažnai neatskiria elgesio nuo savęs. Jis negirdi: tu padarei klaidą, jis girdi: su tavimi kažkas negerai.
Gėda yra galinga emocija, įsišaknijusi vaiko savivaizdyje. Ir jei tėvai per dažnai nurodo klaidas, nesulaukdami palaikymo, tai ugdo žemą savivertę ir jausmą „aš nevertas meilės”.
Jausmas, kad esate prislėgti: „šiame pasaulyje yra per daug”
Vaikų smegenys dar tik mokosi apdoroti informaciją. O pasaulis yra triukšmingas, ryškus ir nuolat besikeičiantis. Mažyliai lengvai jaučiasi užvaldyti. Perkrova gali pasireikšti įvairiai: verksmu, pykčio priepuoliais, uždarumu, pykčiu ar net apatija.
Tokiais momentais vaikui reikia, kad kas nors pasakytų: „Aš esu su tavimi. Aš tave suprantu.” Tai padeda jam pajusti pasipriešinimą.
Patarimai tėvams
- Išklausykite, o ne tik mokykite. Vaikui dažnai nereikia atsakymo – jam reikia supratimo.
- Įvardykite emociją. „Ar tau liūdna, nes žaislas sulūžo?” Tai padeda vaikui išmokti atpažinti savo jausmus.
- Venkite etikečių klijavimo. Vietoj „tu elgiesi nemandagiai” – „tu labai supykai, ir tai yra gerai. Bet tu negali muštis”.
- Atminkite, kad už elgesio visada slypi poreikis. Kartais tai poilsis, kartais – noras pailsėti, kartais – apkabinti, o kartais – noras pasijusti stipriam.
Būti šalia yra geriausia, ką galime duoti vaikui. Jos protas vis dar auga, o mes esame šio proceso dalis. O kai į pasaulį žvelgiame vaiko akimis, jis tampa šiek tiek geresnis ir mums.
Svetainė nėra saugi! Visiems jūsų duomenims gresia pavojus: užpuolikai pasinaudos slaptažodžiais, naršyklės istorija, asmeninėmis nuotraukomis, banko kortelėmis ir kitais asmeniniais duomenimis.
