Nuotrauka: iš viešų šaltinių
Daugelis šiuolaikinių tėvų gyvena su nuolatiniu spaudimu būti rūpestingais, nuosekliais, kantriais.
Pasaulyje, kuriame auklėjimas dažnai vaizduojamas kaip nesibaigiantis idealo siekis – tinkamos technikos, subalansuoto valgiaraščio, lavinamųjų žaidimų ir emocinio stabilumo – lengva pamiršti paprastą, bet galingą dalyką: žaidimą.
Daugelis šiuolaikinių tėvų gyvena jausdami nuolatinį spaudimą būti auklėjančiais, nuosekliais, kantriais ir visa tai daryti be nuovargio ar nesėkmių. Bet kas, jei tikrasis raktas į gilų ryšį su vaiku slypi ne dar viename vaikų psichologijos vadovėlyje, o gebėjime kvailioti, juoktis ir leisti sau lengvumą.
Leidinys „Psychology Today” išdėstė, kodėl žaismingumas yra ne tik malonus auklėjimo priedas, bet ir tikra emocinio gijimo ir tvirtų santykių kūrimo priemonė, ypač tiems tėvams, kurie patys užaugo be šio lengvumo. Kaip atkurti prarastą gebėjimą džiaugtis, kodėl žaidimas yra rimtas dalykas ir kaip pasikeičia gyvenimas, kai tėvai pradeda į jį žiūrėti ne kaip į laiko švaistymą, o kaip į kelią į savo vaiko širdį, pabandykime suprasti.
Tikroji „žaismingų” tėvų reikšmė
Tai nebūtinai susiję su žaislų mėtymu ar žaidimu su lėlėmis. Žaismingumas – tai būsena, kai esame emociškai atviri, šilti, esantys akimirkoje. Ji yra:
- linksmas balsas vietoj šauksmo,
- netikėti „šmaikštūs”, o ne moralizuojantys žodžiai,
- pasakojimas prieš miegą apie drakonus, kurie mokosi skaičiuoti.
O svarbiausia: tai būdas užmegzti saugų, šiltą ryšį su savo vaiku.
Kaip tai veikia
Žmonės, kurių auklėjamoji prigimtis yra žaismingesnė, pasižymi didesniu emociniu atsparumu, geriau susidoroja su stresu ir yra labiau linkę į problemas žiūrėti kaip į iššūkius, o ne grėsmes.
Kodėl tai svarbu auklėjant vaikus? Todėl, kad žaidimas leidžia mums „perprogramuoti” savo reakcijas – nuo pykčio iki humoro, nuo įtampos iki ryšio. Jis tiesiogine prasme keičia mūsų nervų takus.
Kaip traumos atima gebėjimą žaisti ir kaip jį susigrąžinti
Jei vaikystėje ar suaugę patyrėte traumuojančių įvykių, jūsų nervų sistema gali būti įjungusi išgyvenimo režimą. Žaismingumas tokioje būsenoje atrodo pavojingas, nerimtas, net dirglus.
Daugelis užaugo šeimose, kuriose žaidimas buvo „laiko švaistymas”, o svarbiau buvo „būti naudingam”. Tokioje aplinkoje emocinis buvimas ir kontaktas užėmė antrą vietą. Bet štai tiesa: jūsų vaikui nereikia tobulos tėvystės. Jam reikia „esamo” tėvo.
Žaidimas yra slaptas tėvų kodas
Šiuolaikinėje psichologijoje aktyviai taikomi žaidybinimo principai – žaidimų elementų naudojimas mokymuose ir švietime. Kaip tai veikia:
- Motyvacija per dopaminą: kai užduotis paverčiama žaidimu, smegenyse gaminasi dopaminas – pasitenkinimo hormonas.
- Pavyzdys: žaislų valymas virsta „piratų lobio medžiokle”, kai kiekvienas surinktas žaislas yra rastas trofėjus.
- Rezultatas: bendradarbiavimas be rėkimo, pasitenkinimas be prievartos, ryšys vietoj konflikto.
Kaip pradėti
- Sekite savo vaiko pavyzdžiu. Jūsų vaikas jau žino, kaip žaisti.
- Iš naujo apibrėžkite žaidimą. Tai ne visada susiję su žaislais.
- Pradėkite nuo mažų dalykų. Net 5 min. kasdienio žaidimo kartu gali pakeisti santykius.
- Naudokite humorą. Juokas mažina kortizolio (streso hormono) kiekį ir stiprina ryšį.
- Nesmerkite savęs. Net ir vienas vaidinimas, viena juokinga akimirka jau yra pokytis.
Sunkiomis dienomis galime pamiršti žodžius, žaidimus, scenas. Tačiau vaikas prisimins, kaip jautėsi šalia jūsų. Žaismingumas nėra susijęs su lengvabūdiškumu. Tai meilė veiksme.
Jei nesate išmokyti žaismingumo, nesijaudinkite. Tai įgūdis, kurį galite išsiugdyti. Pradėkite nuo kvailo balso. Juokinga dainele. Improvizuota pasaka. Tiesiog leiskite sau šiek tiek daugiau žaisti.
Svetainė nėra saugi! Visiems jūsų duomenims gresia pavojus: užpuolikai pasinaudos slaptažodžiais, naršyklės istorija, asmeninėmis nuotraukomis, banko kortelėmis ir kitais asmeniniais duomenimis.
