Nuotrauka: iš atvirų šaltinių
Psichologas išsamiai paaiškino, kaip jų išvengti ir normaliai bendrauti su artimaisiais
Prisiminkite ankstesnius santykius, kai jautėtės įskaudinti ar išduoti partnerio ir iš karto nusprendėte, kad niekam kitam neleisite jūsų įskaudinti. Kaip „Forbes” skiltyje rašo psichologas Markas Traversas, laikui bėgant toks požiūris gali sukurti atstumą net tarp artimų draugų.
Galbūt pastebėjote, kad jie nustojo palaikyti ryšį, todėl pasijutote atskirti. „Jei tai jums pažįstama, gali būti, kad jūsų nustatytos ribos galiausiai jus izoliavo”, – pažymėjo psichologas.
Traversas įvardijo 3 dažniausiai pasitaikančius spąstus, kurių reikėtų vengti, jei norime jaustis labiau susiję su kitais.
1. Priimti hipernepriklausomybę kaip sveikas ribas
Kai kurie iš mūsų atkakliai siekia viską daryti patys, kad ir kaip tai būtų sunku. Tokiu atveju vienatvė virsta nepriklausomybe, kuria pradedame mėgautis. Tačiau ji virsta problema, kai atsisakome prašyti pagalbos, net jei mums sunku.
Kaip paaiškino psichologas, kartais tokia reakcija kyla iš praeities patirties, kai prašydami ar net tikėdamiesi kitų pagalbos patyrėme skausmą ir nusivylimą, nes jie nepasirodė taip, kaip galėjome tikėtis.
Taigi vengiame vėl prašyti pagalbos ir tampame hipernepriklausomi. Tai tampa įveikos mechanizmu, kai nepriklausomybės vardan statome tvirtas sienas, įtikinėdami save, kad nepriklausomybė nuo kitų yra stiprybė. Tai gali lemti lėtinę vienatvę.
„Nėra gėda remtis žmonėmis, kurie yra jūsų gyvenime”, – ramina psichologė ir priduria, kad ribos turėtų padėti saugiau valdyti santykius, o ne visiškai nutraukti ryšius.
2. atstumti žmones dėl menkiausio nepatogumo
Dirginimas yra nedidelė kaina, kurią mokame už bendruomenės palaikymą. Tačiau kai kurie iš mūsų laikosi nulinės tolerancijos požiūrio, kai kas nors parodo trūkumą ar padaro klaidą. Nors apsisaugoti yra gyvybiškai svarbu, toks mąstymo būdas rodo, kad, norėdami jaustis saugūs, turime nuolat būti sargyboje.
Tam tikra prasme tokie žmonės stengiasi užkirsti kelią būsimam skausmui, niekada nepasikliaudami niekuo kitu. Tačiau jei ši reakcija į skausmą tampa pernelyg aktyvi, ji gali paskatinti žmogų per greitai atstumti kitus, net jei asmuo nekelia realios grėsmės.
„Kiekvieną kartą, kai nustatome ribas, turime sau priminti, kad su kitais žmonėmis bendrautume veiksmingai, o ne vengtume jų vos pajutę pirmuosius konflikto požymius”, – patarė Traversas.
3. Naudojimasis ribomis, kad būtų išvengta per didelio atidavimo, o ne pasirinkimas, kada atiduoti.
Yra skirtumas tarp duoti ir pasiduoti. Galbūt esate patyrę pastarąjį atvejį, jei kam nors prireikė jūsų pagalbos ir jūs jautėtės įpareigoti jam padėti, net jei iš tikrųjų to nenorėjote.
Pasidavimas gali sukelti perdegimo jausmą, jei pervargstate bandydami kam nors padėti, užuot paisę savo ribotumo.
Tačiau, kaip pažymėjo psichologė, nereikia visiems nustatyti vienodų ribų. Galima stengtis padėti artimam draugui, kuris to paprašė, nesitikint nieko mainais.
„Žinodami skirtumą, galime jas nustatyti ir palaikyti ryšį su artimaisiais, kartu apsaugodami save”, – teigė specialistė.
Svetainė nėra saugi! Visiems jūsų duomenims gresia pavojus: užpuolikai pasinaudos slaptažodžiais, naršyklės istorija, asmeninėmis nuotraukomis, banko kortelėmis ir kitais asmeniniais duomenimis.
